Ana, Kalė, 1539 m. gruodis

Po daugelio dienų oras, dėkuidie, pagaliau tinkamas keltis per Anglų jūrą. Tikėjausi prieš išplaukiant sulaukti laiško iš namų, tačiau nors palankaus oro mums teko lūkuriuoti ilgai, niekas iš giminių man neparašė. Tikėjausi, kad mama parašys, net jeigu ir nesiilgi manęs. Galbūt norės kai ką patarti. Laukiau poros žodelių iš Amelijos, kuri jau turėtų svajoti apie viešnagę Anglijoje ir atsiųsti man seserišką pasveikinimą. Šį vakarą net juokas ėmė iš savęs pagalvojus, kokia turiu būti nusiminusi, kad tikėčiausi laiško iš sesers.

Dėl vieno brolio buvau tikra. Buvau įsitikinusi, kad Viljamas man parašys. Mes taip ir nesusitaikėme per visą ilgą pasiruošimo kelionei laikotarpį. Mes išsiskyrėme taip, kaip gyvenome visą savo gyvenimą: aš nuolankiai paklusni jo valdžiai, jis — suirzęs, kad negali prasižioti. Maniau, jog jis parašys man, kaip turiu elgtis Anglijos dvare: juk turiu atstovauti savo šaliai ir mūsų interesams? Bet su manimi keliauja daug lordų iš Klevo, be abejo, brolis davė nurodymus jiems ir su jais susirašinėja. Matyt, nusprendė, jog iš manęs jam nebus jokios naudos.

Tačiau vis tiek tikėjausi jo laiško, kaip privalau elgtis. Juk visą savo gyvenimą brolis man nurodinėjo, todėl neturėtų taip paprastai paleisti. Bet, regis, ištrūkau iš jo rankų. Ir užuot džiūgavusi jaučiuosi neramiai. Keista, kad palikau namus, ir nė vienas šeimynykštis nepalinkėjo man geros kloties.

Išplaukti ketiname rytoj anksti ryte, kad pasinaudotume potvyniu. Šekeryje, karaliaus namuose, savo kambaryje laukiu lordo Lailo ir staiga už durų priimamajame išgirstu kažką panašaus į ginčą. Laimė, mano vertėja Lotė iš Klevo yra kartu su manimi, todėl man linktelėjus ji tyliai pritykina prie durų ir pasiklauso angliškos greitakalbės. Ji klauso susikaupusi, suraukusi antakius, o išgirdusi artėjant žingsnius, nulekia per kambarį ir atsisėda šalia manęs.

Įžengęs į kambarį lordas Lailas, nusilenkia. Jis visas išraudęs, pasitaiso savo aksominį švarką, lyg norėdamas susikaupti:

— Atleiskite man, ledi Ana, — sako. — Namai apversti aukštyn kojom dėl pasiruošimo kelionei. Ateisiu pas jus po valandos.

Lotė pakuždomis išverčia man, aš nusilenkiu ir nusišypsau. Jis dirsteli į duris:

— Ar ji girdėjo mus? — stačiokiškai klausia jis mano vertėjos.

Lotė pasisuka į mane ir pamato, kad linkteliu. Lordas prieina arčiau.

— Sekretorius Tomas Kromvelis yra jūsų religijos, — tyliai aiškina jis. Lotė šnibžda man į ausį vokiškai, kad būčiau tikra, jog gerai jį supratau. — Jis neteisėtai protegavo šimtus liuteronų šiame mieste, kuris yra mano valdžioje.

Aš, žinoma, suprantu žodžius, bet ne jų reikšmę.

— Jie yra eretikai, — sako jis. — Jie neigia karaliaus, kaip dvasinio vadovo, valdžią, jie neigia šventą Jėzaus Kristaus aukos stebuklą, kad vynas tampa krauju. Toks yra Anglijos Bažnyčios tikėjimas. Neigti tai yra erezija, už kurią baudžiama mirtimi.

Aš švelniai spusteliu Lotės ranką. Žinau, kad labai pavojinga kalbėti apie šiuos dalykus ir nežinau, ką turėčiau pasakyti.

— Patį sekretorių Kromvelį galima apkaltinti erezija, jeigu karalius išgirstų apie tų žmonių prieglobstį, — aiškina lordas Lailas. — Pasakiau jo sūnui Gregoriui, kad tuos žmones reikia apkaltinti, nesvarbu, kas juos gina. Įspėjau juos, kad negaliu užsimerkti, įspėjau jį, kad dori anglai, koks manosi esąs, galvoja, jog Viešpaties nepergudrausi.

— Nieko neišmanau apie šiuos reikalus, — atsargiai tariu. — Tiktai trokštu, kad man vadovautų mano vyras. — Tada prisimenu savo brolį, kuris tikisi, jog išvaduosiu savo vyrą iš popiežiaus šalininkų prietarų ir sugrąžinsiu į reformacijos tiesą. Galvoju, jog ir vėl turėsiu jį nuvilti.

Lordas Lailas linkteli, nusilenkia ir atsitraukia.

— Atleiskite man, — sako. — Nereikėjo jūsų varginti. Aš tik norėjau paaiškinti, jog nepritariu Tomo Kromvelio norui ginti šiuos žmones ir esu visiškai ištikimas karaliui ir jo Bažnyčiai.

Linkteliu, nes ką dar galėčiau pasakyti? Ir lordas išeina iš kambario. Pasisuku į Lotę.

— Ne visai taip, — tyliai sako ji. — Jis apkaltino poną Kromvelį ginant liuteronus, bet jo sūnus Gregoris Kromvelis apkaltino jį esant slaptą popiežiaus šalininką ir pažadėjo stebėti. Jie grasino vienas kitam.

— Ko jis tikisi iš manęs? — klausiu nesuprasdama. — Juk nemano, kad galiu išspręsti jų nesutarimą?

Lotė atrodo sunerimusi.

— Gal kad pasikalbėtumėte su karaliumi? Palenktumėte jį?

— Lordas Lailas aiškiai man pasakė, kad jo akyse pati esu eretike. Aš neigiu, kad vynas virsta krauju. Kiekvienas sveiko proto žmogus supranta, jog to būti negali.

— Ar Anglijoje tikrai žudo eretikus? — nervingai klausia moteris.

Linkteliu.

— Kaip?

— Sudegina ant laužo.

Išvydusi jos išgąstį, noriu paaiškinti, jog karalius žino apie mano tikėjimą ir nori sudaryti sąjungą su protestantu mano broliu bei kitais protestantų hercogais. Bet už durų pasigirsta šūksnis — laivai pasiruošę išplaukti.

— Nagi, — tariu pagauta drąsos. — Vis tiek keliaukime, nepaisydamos pavojų. Už Klevą blogiau būti negali.

Išplaukimas iš uosto anglų laivu simbolizuoja naujo gyvenimo pradžią. Dauguma mano palydovų iš Klevo pasilieka, todėl tenka atsisveikinti dar kartą. Tada įlipu į laivą. Irkluojamos baržos ištempia laivus iš uosto, flotilė pakelia bures. Vėjas pagauna audeklą, stiebai sugirgžda, laivas tarytum kilsteli, lyg norėtų skristi, ir tą akimirką aš tikrai pasijuntu kaip į savo šalį keliaujanti karalienė iš pasakos.

Nuėjusi į laivo pirmagalį žiūriu į šniokščiantį vandenį, baltas bangų kepures juodoje jūroje ir spėlioju, kada išvysiu savo naujuosius namus, savo karalystę, savo Angliją. Aplinkui mus matosi lydinčių laivų žiburiai. Tai visa flotilė, net penkiasdešimt didelių laivų, karališka flotilė, ir aš imu suvokti savo naujosios šalies turtą ir galią.

Plauksime visą parą. Sako, jūra rami, bet man bangos atrodo labai didelės ir grėsmingos. Laiveliai užkopia ant bangos keteros ir nugarma žemyn tarp bangų. Kartais mes visai pametame iš akių kitus laivus. Burės pučiasi ir girgžda lyg norėtų suplyšti, o anglų jūreiviai traukia lynus ir bėgioja po denį tarsi kokie bepročiai. Stebiu, kaip aušta virš pilkos jūros. Kai nueinu pailsėti į savo kajutę, jaučiu vandenį aplinkui save ir jų didybę. Kai kurios damos negaluoja, o aš jaučiuosi gerai. Dieną su manimi pasėdi ledi Lail bei kelios kitos, tarp kurių ir Džeinė Bolein. Laikas vos slenka. Kai užlipu ant denio, nematau nieko daugiau, tik iki horizonto mus lydinčius laivus. Turėčiau didžiuotis tokiu man rodomu dėmesiu, bet jaučiuosi nesmagiai, nes esu šitos sumaišties ir vargo priežastis. Man užlipus ant denio jūreiviams tenka nusitraukti kepuraites ir nusilenkti, dvi damos turi lydėti mane nors ir iki laivo pirmagalio. Po kurio laiko imu jaustis tokia visų dėmesį atkreipianti nenuorama, jog prisiverčiu ramiai laukti savo kajutėje, žiūrėdama pro mažą langelį į vilnijančią jūrą, užuot kėlusi visiems nepatogumų savo pasivaikščiojimais.

Pirmas Anglijos vaizdas — tamsus šešėlis temstančioje jūroje. Kai įplaukiame į nedidelį Dylo uostą, visai sutemsta, tačiau net ir tamsoje, lietui lyjant, mane pasitinka kilmingi ponai. Jie nusiveda mane į pilį pailsėti ir užvalgyti, o ten jau laukia šimtai žmonių, atėjusių pabučiuoti man rankos ir pasveikinti atvykus į savo šalį. Tarytum per miglą susipažįstu su lordais ir jų damomis, vyskupu, pilies prižiūrėtoju, damomis, patarnausiančiomis man kambaryje, freilinomis, kurios palaikys man kompaniją. Tampa akivaizdu, jog daugiau niekada gyvenime nebebūsiu viena.

Vos tik pavalgome, turime judėti toliau. Griežtai suplanuotą, kur aš nakvosiu ir pietausiu, bet manęs vis tiek pagarbiai teiraujasi, ar jau esu pasiruošusi keliauti? Greitai suprantu, jog mano pageidavimų jie neklausia. Tai tereiškia, jog pagal planą mums reikia traukti toliau, ir jie laukia tiktai mano leidimo.

Taigi, nors jau vakaras, o aš tokia pavargusi, kad atiduočiau viską už galimybę čia pailsėti, lipu į brolio nenoromis įtaisytus neštuvus, lordai ir damos susėda ant arklių, ir mes nukaukšime keliu į tamsą, iš priekio ir užnugario lydimi karių tarsi užpuolikų kariuomenė. Primenu sau, jog dabar esu karalienė, o karalienės taip keliauja ir taip yra aptarnaujamos. Man nelieka nieko kita, kaip tik įprasti ir nebesiilgėti tylios lovos bei pietų, per kuriuos žiūrovai neseka kiekvieno mano judesio.

Nakvojame Doverio pilyje, kurią pasiekiame jau naktį. Kitą dieną jaučiuosi tokia nusikamavusi, jog vos pajėgiu atsikelti, bet pustuzinis tarnaičių jau laiko mano marškinius, suknelę, šukas ir gobtuvą, už jų laukia freilinos, o dar už jų — damos, ir mane pasiekia Safolko hercogo klausimas, ar sukalbėjusi maldą ir numalšinusi alkį sutinku keliauti į Kenterberį? Taip aš suprantu, jog hercogas nekantrauja išvykti ir man teks melstis ir valgyti paskubomis. Todėl pranešu jam, jog mielai keliausiu, nes pati nekantrauju paskubėti.

Tai gryniausias melas, kadangi visą naktį pliaupė, o ryte lietus tik dar labiau sustiprėjo ir užėjo kruša. Bet visi nori tikėti, jog aš nekantrauju išvysti karalių, todėl damos kaip įmanydamos mane apkamšo ir visos išvirstame į smarkią audrą, o tada Votlingo gatve patraukiame į Kenterberį.

Ant kelio į miestą mane pasitinka pats arkivyskupas Tomas Kranmeris, švelnus vyras malonia šypsena, ir lydi mano neštuvus paskutinę pusę mylios. Aš bandau ką nors įžiūrėti pro pliaupiantį lietų. Čia tas didysis piligrimų kelias link šventojo Tomo Beketo kapo šalia katedros. Įžiūriu bokšto smailę gerokai anksčiau nei pamatau paties miesto sienas. Bokštas toks aukštas ir toks gražus, nutviekstas šviesos pro debesis, jog atrodo, kad Dievas laimina šią šventą vietą. Kelias čia grįstas, visi pastatai šalikelėje buvo skirti priglausti iš visos Europos pasimelsti prie šios šventovės atvykusius piligrimus. Tai buvo viena iš švenčiausių pasaulio vietų... buvo prieš kelerius metus.

Dabar viskas pasikeitę. Taip pasikeitę, lyg būtų nuversta pati katedra. Motiną įspėjo mane nesistebėti nei karaliaus pasikeitimu, nei tuo, ką pamatysiu, kad ir kaip mane tai šokiruotų. Paties karaliaus įgaliotiniai įsiveržė į tą šventą vietą, surinko jai paaukotas brangenybes, o tada nusileido į kriptą ir išplėšė karstą su paties šventojo palaikais. Pasakojama, kad jie iškėlė nukankintojo kūną ir įmetė į atmatų krūvą už miesto sienų — norėjo visiems laikams sunaikinti šią šventovę.

Brolis pasakytų: gerai, kad anglai nusigręžė nuo prietarų ir popiežiaus, tačiau jis nemato, jog piligrimų namuose įsikūrė viešnamiai ir užeigos, kad elgetoms nėra kur apsistoti keliaujant į Kenterberį. Mano brolis nežino, kad pusė Kenterberio namų buvo vargšų ligoninės, kad Bažnyčia mokėjo už neturtingų piligrimų nakvynę bei gydymą, kad vienuoliai ir vienuolės gyveno tarnaudami neturtėliams. Dabar mūsų kareiviams tenka brautis pro švento prieglobsčio, kuris jiems buvo pažadėtas, gedinčią žmonių minią. Deja, viskas dingę. Aš pasistengiu nesakyti nieko, kai mūsų vilkstinė įsuka pro didžiuosius vartus ir nušokęs nuo žirgo arkivyskupas pakviečia mane į dailius namus, neseniai, gal dar prieš kelis mėnesius, neabejotinai priklausiusius abatijai. Įėjusi į dailią menę, kurioje už dyką buvo linksminami keliauninkai, kur pietaudavo vienuoliai, apsidairau. Žinau, jog Viljamas nori, kad šią šalį kuo toliau kreipčiau nuo prietarų ir popiežiaus valdžios, bet jis nemato to, kas buvo sugadinta šioje šalyje reformos vardu.

Langai, kuriuos anksčiau puošė nuostabūs biblinius pasakojimus iliustruojantys vitražai, buvo taip negailestingai išdaužyti, jog liko apskaldytas netgi akmuo ir sutrupinti akmeniniai ornamentai. Jeigu taip būtų pasielgęs bjaurus berniūkštis, jis būtų išplaktas. Aukštai, lubų skliaute, kur buvo angelų ir, manyčiau, šventųjų frizas, kažkoks abejingas kvailys irgi pasišvaistė kūju. Žinau, kvaila gailėtis akmens, bet žmonės, padarę tai Dievo vardu, pasielgė ne taip, kaip Jis būtų norėjęs. Jiems reikėjo nukelti statulas ir išlyginti sienas. Tačiau jie tik nudaužė galvas ir paliko begalvius angeliukus. Kaip tai galėtų patikti Dievui, neišmanau.

Aš esu Klevo duktė, mes nusigręžėme nuo popiežiaus ir ne be pagrindo; tačiau tokio bukumo dar nebuvau mačiusi. Negaliu suprasti, kodėl žmonėms geresnis atrodo pasaulis, kuriame sunaikinta kas nors gražaus ir palikta kas nors sumaitota. Vėliau esu nulydima į savo kambarius, kurie anksčiau priklausė vienuolyno vyresniajam. Jie pertinkuoti ir perdažyti, dar tebekvepiantys kalkių skiediniu. Ir ten aš imu suprasti tikrąją Anglijos religijos reformos priežastį. Šis nuostabus namas, žemė, ant kurios jis stovi, dideli, mokesčius mokantys ūkiai ir vilna aprūpinančios avių bandos kadaise priklausė Bažnyčiai ir popiežiui. Bažnyčia buvo didžiausias Anglijos žemvaldys. Dabar visas tas turtas priklauso karaliui. Pirmą kartą aš suprantu, jog visa tai skirta ne Dievą šlovinti. Ko gera, su Dievu reforma neturi nieko bendra. Tai tik žmogaus godumas.

Ir tuštybė. Tomas Beketas buvo šventasis, nepaklusęs tironui Anglijos karaliui. Jo kūnas ilsėjosi prašmatniausios katedros kriptoje, nusagstytas auksu ir brangakmeniais, ir pats karalius — įsakęs sunaikinti šią šventą vietą, — pats anksčiau atvykdavo čia paprašyti pagalbos. Bet dabar Henrikui pagalbos nebereikia, maištininkai šioje šalyje kariami, o turtai ir grožis privalo priklausyti karaliui. Brolis pritartų jam ir atšautų, jog šalis negali turėti dviejų valdovų.

Aš vangiai persirenginėju pietums, kai staiga išgirstu naują salvę, ir nors lauke tamsus, nors į akį durk, vidurnaktis, į mano kambarį įeina besišypsanti Džeinė Bolein ir praneša man, jog didžiojoje menėje manęs jau laukia į Kenterberį susirinkę šimtai žmonių.

— Daug džentelmenų? — klausiu nenatūralia anglų kalba.

Moteris iškart nusišypso, supratusi, kad bijau ilgos naujų pažinčių eilės.

— Jie tik norėtų jus pamatyti, — raiškiai, rodydama į akis, sako Džeinė. — Jums reikės tik pamojuoti. — Ji parodo man, kaip mojuoti, ir, prajuokinta spektaklio, kurį mes vaidiname viena kitai, kol mokausi kalbos, aš sukikenu.

Parodau į langą.

— Gera žemė, — sakau.

Freilina linkteli.

— Vienuolyno žemė, Dievo žemė.

— Dabar karaliaus?

Džeinė kreivai šypteli.

— Dabar karalius yra Bažnyčios galva, suprantate? Visas turtas... — Ji sudvejoja. — Visas dvasinis Bažnyčios turtas dabar priklauso jam.

— Ir žmonės yra patenkinti? — klausiu. Aš labai nusivylusi, jog nesugebu kalbėti laisvai. — Blogi kunigai dingo?

Ji dirsteli į duris, lyg norėtų įsitikinti, kad mūsų niekas nesiklauso.

— Žmonės nesidžiaugia, — sako ji. — Žmonės mylėjo šventoves ir šventuosius, jie nesupranta, kodėl išmestos žvakės. Jie nežino, kodėl nebegali melsti pagalbos. Bet jums nederėtų apie tai kalbėti su niekuo, išskyrus mane. Tokia karaliaus valia, kad Bažnyčia būtų sunaikinta.

Linkteliu.

— Jis yra protestantas? — klausiu.

Šypsena nušviečia jos akis.

— O, ne! — atsako ji. — Henrikas būna tuo, kuo užsigeidžia. Jis sunaikino Bažnyčią, kad galėtų vesti mano mošą; Ana tikėjo reformuota Bažnyčia, o jis tikėjo ja. Vėliau ją nužudė. Vėl kone grąžino Bažnyčią į katalikybę, beveik atstatė Mišias, tačiau Bažnyčios turto nesugrąžino. Kas žino, kaip Henrikas elgsis toliau? Kuo toliau tikės?

Mažai ką suprantu, todėl nusigręžiu nuo jos ir žvelgiu pro langą į žliaugiantį lietų ir akliną tamsą. Mintis, jog karalius gali nuspręsti ne tik tai, kaip gyvens jo pavaldiniai, bet ir kokį Dievą garbins, priverčia mane pašiurpti. Ir šitas karalius sunaikino vieno iš didžiausių visame krikščioniškajame pasaulyje šventojo kapą, pavertė vienuolynus savo dvarais. Mano brolis labai klydo, manęs, jog atvesiu šį karalių į protą. Henrikas yra karalius, kuris elgsis kaip užsigeis ir, drįstu teigti, niekas negalės jo sustabdyti ar nukreipti kita linkme.

— Turime eiti pietų, — švelniai sako Džeinė. — Niekam nekalbėkite apie šiuos dalykus.

— Taip, — atsakau ir lydima jos per žingsnį atveriu savo kambarėlio duris į minią, į jūrą nepažįstamų besišypsančių veidų priimamajame.

Aš taip džiaugiuosi ištrūkusi iš lietaus ir tamsos, kad išgeriu didelę taurę vyno ir pasigardžiuodama pavalgau, nors sėdžiu po baldakimu viena, o man patarnaujantys vyrai priklaupę siūlo patiekalus. Menėje pietauja šimtai žmonių, kiti šimtai dirsčioja pro langus ir duris, norėdami išvysti mane tarsi neregėtą žvėrį.

Žinau, kad turėsiu prie viso to priprasti, ir tikrai priprasiu. Nėra prasmės būti Anglijos karaliene ir drovėtis tarnų. Šitas užgrobtas vienuolynas netgi nėra prašmatniausi šios šalies rūmai, nors man dar neteko matyti tiek paauksuotų grožybių, tiek paveikslų ir gobelenų. Aš klausiu arkivyskupo, ar jis gyvena šiuose rūmuose, o Kranmeris šypsodamasis atsako gyvenąs kaimynystėje. Anglija tokia turtinga, kad net sunku įsivaizduoti.

Lovą pasiekiu tik paryčiais, bet po kelių valandų vėl rengiuosi keliauti toliau. Tačiau kad ir kaip anksti atsikeltume, kasdien su mumis keliauja vis daugiau žmonių. Arkivyskupas su visa savo svita, šimtais vyrų, dabar keliauja su manimi, o šiandien prie mūsų prisijungia naujų lordų, palydėsiančių į Ročesterį. Žmonės buriuojasi gatvėse mane pasveikinti, o aš, kur beeičiau, visiems šypsausi ir mojuoju.

Labai norėčiau prisiminti visų vardus, bet vos tik kur nors sustojame, prie mūsų prieina prabangiai vilkintis vyras ir nusilenkia. Ledi Lail, ledi Saufhempton ar kuri kita dama šnipšteli ką nors man į ausį, aš nusišypsau, ištiesiu ranką ir stengiuosi įsidėmėti naują vardą. Jie visi man atrodo vienodi: apsirengę puošniais aksomo drabužiais, su aukso grandinėmis, skrybėles papuošę perlais ar brangakmeniais. Jų dešimtys, šimtai, ką ten, pusė Anglijos atėjo pareikšti man pagarbos, ir aš daugiau nebeatskiriu vieno žmogaus nuo kito.

Mes labai ceremoningai pietaujame didžiojoje menėje, pietų metu man pristatoma ledi Braun, atsakinga už mano kambarines. Kai ledi pristato jas, aš šypsausi nesibaigiančiai Katerinų, Merių, Elžbietų, Anų, Besiu ir Margaretų eilei.

Visos jos šelmiškos, dailios, su plaukų nedengiančiais gobtuvais, kurie mano broliui atrodytų siaubingai nekuklūs, avinčios elegantiškus batelius, spokso į mane, lyg būčiau vanagas, nutūpęs į vištidę. Ledi Braun negali atitraukti akių nuo mano veido, todėl pasikvietusi Lotę paprašau perduoti jai angliškai, jog kai pasieksime Londoną, lauksiu iš jos patarimų dėl aprangos ir angliškų madų. Kai vertėja perduoda mano norą, ledi Braun išrausta, nusisuka ir nebespokso į mane, o aš bijau, kad mano suknelė jai tikrai atrodo labai keista, o aš pati — bjauri.